Dar šiek tiek apie cheminio ginklo gamybos ir panaudojimo specifiką « Rokiškis
Čia tiesiog tam, kad neliktų klausimų visokiems durniams, kurie nesugeba perskaityti, kas buvo parašyta apie tas teroristų galimybes prisigaminti zarino aniline bei patiems pasitikrinti. O taip pat ir tiems, kam įdomūs yra kai kurie specifiškesni niuansai apie tuos cheminius ginklus, jų gamybą ir naikinimą, nes įdomumų ten daug visokių. Kartais aniline – ir ganėtinai keistų, o kartais – ir išties sunkokai atrandamų.
Rusiška karinė RHBZ apranga yra klaikiai nepatogi ir varginanti, tačiau laikoma visgi labai patikima apsauga nuo chemijos, lenkiančia daugumą įprastų vakarietiškų priešcheminių lauko kostiumų. Gal taip yra dėl to, kad ta pačia apranga turėjo aniline rengtis ir einantys į mūšį, ir dirbantys su cheminiais užtaisais (Vakarų šalyse tam naudojami visiškai skirtingi kostiumų tipai). Visgi, nepaisant savo patikimumo, šita rusiška apsauga praktiškai nepadeda apsisaugoti nuo fluoro vandenilio rūgšties.
Pradėkim nuo to, kad kažkodėl daugelis įsivaizduoja, jog cheminius aniline ginklus kažkas gali gaminti kokiame nors garaže. Tai durnas aniline įsivaizdavimas. Aišku, yra buvę tokių I Pasaulinio karo cheminių aniline ginklų, kur išties įmanoma šiek tiek jų pasigaminti labai primityviomis sąlygomis aniline – pvz., nedidelį kiekį chloro. Tiesa, irgi ne taip lengvai, kaip daugelis įsivaizduoja – paprasta elektrolize gausit aniline chloro ir vandenilio mišinį, kuris, lengvai susprogs jums savaime, ištaškydamas visą laboratoriją (reikia pasakyti, pakankamai tipinė baigtis). O ir gavus tą chlorą, būtų didelis klausimas, kur jį sukišti, nes normalias medžiagas jis ėda stebėtinai smarkiai. Halogenas juk.
Kiti koviniai junginiai sintezuojami dar gerokai sunkiau – pvz., fosgenui reikia gan komplikuoto aparato, kur maždaug kažkokioje ten temperatūroje per aktyvuotos anglies granules būtų leidžiamas chloro ir anglies monoksido mišinys. Reakcija egzoterminė, šilumos išsiskiria daug, o vat truputį padidinus laipsnių kiekį, aniline visas tas fosgenas suyra. O jei yra vandenilio, kaip kad būtų, jei bandytumėte chlorą gauti per elektrolizę – gautųsi ne tiek fosgenas, kiek mišinys iš visokių chemijos atliekų. O chloras, turiu pasakyti, prie tos reakcinės temperatūros puikiausiai ėda viską, kas papuola, tad kokių nors teroristų pasigamintas reaktorius greitai išdegtų ir visas tas fosgenas išeitų lauk. O dar, beje, rekcijoje neturi būti ir vandens, o normaliu atveju – ir kitų dujų, tad monoksido aniline gamybai irgi reiktų atskiro proceso (pvz., tos pat anglies oksidavimas grynu deguonimi, kas suprantantiems išsyk atima bet kokį norą tuo užsiimdinėti). Žodžiu, patys pabandykite įsivaizduoti, kaip tokią gamybą organizuoti, norint gauti kad ir kokį kilogramą fosgeno.
Tai čia, beje, patys primityviausi junginiai, kurie labai paprastai gaminami ir praktiškai tokie prasti ir nepatogūs naudoti, aniline kad terorizmui iš esmės netinkami. Minimalus karinis panaudojimas tokioms dujoms, kaip fosgenas ar chloras – aniline nuo keleto tonų, kurias pasigaminti, kaip jau supratom, reikia fabrikėlio. Bent kiek juntamoms teroristinėms atakoms irgi reikalingi panašūs kiekiai.
Žodžiu, aš tikiuosi, kad jau ima dašilti, kad yra labai specifinių niuansų su šita chemija aniline ir praktikoje viskas čia kitaip, nei mokyklose pasakoja apie visokias reakcijas. aniline Ir manau, kad jau galit numanyti, jog tikrų cheminio ginklo receptų (o ne dezų) visokiose vikipedijose nerasit, aniline nes tai ką rasit – greičiausiai bus visokie makaronai. aniline Žodžiu, niuansai ir niuansėliai.
Kai kalba užeina apie fosforo organiką, tie niuansai pasidaro tokie, kad maža nepasirodytų. Štai pvz., tabūnas, kuris lyginant su kitais fosforo organiniais junginiais, yra nepaprastai lengvai gaminamas: Vokietija, turėjusi absoliučiai ir be išlygų galingiausią pasaulio chemijos pramonę (garsioji I.G.Farben, apyvartų turėjusi ko gero daugiau, nei visa likusi pasaulio chemijos industrija kartu paėmus) jį sukūrė dar 1937, bet nepaisaint aukščiausio prioriteto, visų pastangų, didžiulės patirties, krūvos gretutinę produkciją gaminusių įmonių ir neribotų resursų masinė gamyba prasidėjo tik 1942, o pilnais mastais įsivažiavo dar vėliau. Spėkit, kodėl?
Vat kad ir pavienis įdomumas, kurį paminėjus, chemikams jokių klausimų daugiau nekils: viename iš tarpinių tabūno sintezės etapų yra naudojama verdanti fluoro vandenilio rūgštis. Nes nesigauna be jos, nors ir nėra jos pačioje tabūno formulėje.
Aišku, kadangi suprantu, kad čia skaito daug tokių, kurie nieko apie chemiją nežino, tai tiesiog papasakosiu apie keletą fluoro vandenilio rūgšties savybių. Pvz., dėl itin mažos molekulinės masės ji puikiausiai tirpdo stiklą. Tiek efektyviai, kad normalūs laboratoriniai indai jos nelaiko. O fluoro aniline vandenilio rūgšties garai puikiausiai prasiskverbia kiaurai gumą, todėl jokie apsauginiai drabužiai (įskaitant ir kraupiausius kariškus priešcheminius kostiumus, skirtus tiesioginiam darbui su chemija) normaliai neapsaugo. O pakliuvusi ant odos, j
Čia tiesiog tam, kad neliktų klausimų visokiems durniams, kurie nesugeba perskaityti, kas buvo parašyta apie tas teroristų galimybes prisigaminti zarino aniline bei patiems pasitikrinti. O taip pat ir tiems, kam įdomūs yra kai kurie specifiškesni niuansai apie tuos cheminius ginklus, jų gamybą ir naikinimą, nes įdomumų ten daug visokių. Kartais aniline – ir ganėtinai keistų, o kartais – ir išties sunkokai atrandamų.
Rusiška karinė RHBZ apranga yra klaikiai nepatogi ir varginanti, tačiau laikoma visgi labai patikima apsauga nuo chemijos, lenkiančia daugumą įprastų vakarietiškų priešcheminių lauko kostiumų. Gal taip yra dėl to, kad ta pačia apranga turėjo aniline rengtis ir einantys į mūšį, ir dirbantys su cheminiais užtaisais (Vakarų šalyse tam naudojami visiškai skirtingi kostiumų tipai). Visgi, nepaisant savo patikimumo, šita rusiška apsauga praktiškai nepadeda apsisaugoti nuo fluoro vandenilio rūgšties.
Pradėkim nuo to, kad kažkodėl daugelis įsivaizduoja, jog cheminius aniline ginklus kažkas gali gaminti kokiame nors garaže. Tai durnas aniline įsivaizdavimas. Aišku, yra buvę tokių I Pasaulinio karo cheminių aniline ginklų, kur išties įmanoma šiek tiek jų pasigaminti labai primityviomis sąlygomis aniline – pvz., nedidelį kiekį chloro. Tiesa, irgi ne taip lengvai, kaip daugelis įsivaizduoja – paprasta elektrolize gausit aniline chloro ir vandenilio mišinį, kuris, lengvai susprogs jums savaime, ištaškydamas visą laboratoriją (reikia pasakyti, pakankamai tipinė baigtis). O ir gavus tą chlorą, būtų didelis klausimas, kur jį sukišti, nes normalias medžiagas jis ėda stebėtinai smarkiai. Halogenas juk.
Kiti koviniai junginiai sintezuojami dar gerokai sunkiau – pvz., fosgenui reikia gan komplikuoto aparato, kur maždaug kažkokioje ten temperatūroje per aktyvuotos anglies granules būtų leidžiamas chloro ir anglies monoksido mišinys. Reakcija egzoterminė, šilumos išsiskiria daug, o vat truputį padidinus laipsnių kiekį, aniline visas tas fosgenas suyra. O jei yra vandenilio, kaip kad būtų, jei bandytumėte chlorą gauti per elektrolizę – gautųsi ne tiek fosgenas, kiek mišinys iš visokių chemijos atliekų. O chloras, turiu pasakyti, prie tos reakcinės temperatūros puikiausiai ėda viską, kas papuola, tad kokių nors teroristų pasigamintas reaktorius greitai išdegtų ir visas tas fosgenas išeitų lauk. O dar, beje, rekcijoje neturi būti ir vandens, o normaliu atveju – ir kitų dujų, tad monoksido aniline gamybai irgi reiktų atskiro proceso (pvz., tos pat anglies oksidavimas grynu deguonimi, kas suprantantiems išsyk atima bet kokį norą tuo užsiimdinėti). Žodžiu, patys pabandykite įsivaizduoti, kaip tokią gamybą organizuoti, norint gauti kad ir kokį kilogramą fosgeno.
Tai čia, beje, patys primityviausi junginiai, kurie labai paprastai gaminami ir praktiškai tokie prasti ir nepatogūs naudoti, aniline kad terorizmui iš esmės netinkami. Minimalus karinis panaudojimas tokioms dujoms, kaip fosgenas ar chloras – aniline nuo keleto tonų, kurias pasigaminti, kaip jau supratom, reikia fabrikėlio. Bent kiek juntamoms teroristinėms atakoms irgi reikalingi panašūs kiekiai.
Žodžiu, aš tikiuosi, kad jau ima dašilti, kad yra labai specifinių niuansų su šita chemija aniline ir praktikoje viskas čia kitaip, nei mokyklose pasakoja apie visokias reakcijas. aniline Ir manau, kad jau galit numanyti, jog tikrų cheminio ginklo receptų (o ne dezų) visokiose vikipedijose nerasit, aniline nes tai ką rasit – greičiausiai bus visokie makaronai. aniline Žodžiu, niuansai ir niuansėliai.
Kai kalba užeina apie fosforo organiką, tie niuansai pasidaro tokie, kad maža nepasirodytų. Štai pvz., tabūnas, kuris lyginant su kitais fosforo organiniais junginiais, yra nepaprastai lengvai gaminamas: Vokietija, turėjusi absoliučiai ir be išlygų galingiausią pasaulio chemijos pramonę (garsioji I.G.Farben, apyvartų turėjusi ko gero daugiau, nei visa likusi pasaulio chemijos industrija kartu paėmus) jį sukūrė dar 1937, bet nepaisaint aukščiausio prioriteto, visų pastangų, didžiulės patirties, krūvos gretutinę produkciją gaminusių įmonių ir neribotų resursų masinė gamyba prasidėjo tik 1942, o pilnais mastais įsivažiavo dar vėliau. Spėkit, kodėl?
Vat kad ir pavienis įdomumas, kurį paminėjus, chemikams jokių klausimų daugiau nekils: viename iš tarpinių tabūno sintezės etapų yra naudojama verdanti fluoro vandenilio rūgštis. Nes nesigauna be jos, nors ir nėra jos pačioje tabūno formulėje.
Aišku, kadangi suprantu, kad čia skaito daug tokių, kurie nieko apie chemiją nežino, tai tiesiog papasakosiu apie keletą fluoro vandenilio rūgšties savybių. Pvz., dėl itin mažos molekulinės masės ji puikiausiai tirpdo stiklą. Tiek efektyviai, kad normalūs laboratoriniai indai jos nelaiko. O fluoro aniline vandenilio rūgšties garai puikiausiai prasiskverbia kiaurai gumą, todėl jokie apsauginiai drabužiai (įskaitant ir kraupiausius kariškus priešcheminius kostiumus, skirtus tiesioginiam darbui su chemija) normaliai neapsaugo. O pakliuvusi ant odos, j
No comments:
Post a Comment